Formaliai viskas tarsi ir vyksta. Seimui pateikta energetikos strategija, net atskiri energetikos įstatymai jau intensyviai „prastūminėjami”, tačiau jausmas, kad Vyriausybė su energetikos ministru A. Sekmoku bei Premjeru A. Kubiliumi priešakyje kažką slepia, kažko nepaaiškina iki galo, nenumaldomai stiprėja.
Jeigu su elektros jungčių statybomis viskas daugmaž lyg ir aišku bei suprantama, nerimą kelia tik terminai, ypač jungties su Lenkija, tai kitur neatsakytų klausimų bei nepaneigtų abejonių su kiekviena diena vis daugiau.
Migla, kuri šiandien gaubia įvairių valdžios atstovų aiškinimus apie Lietuvos siekius statyti naują atominės elektrinės bloką, derybas su galimais investuotojais ir vedamas konsultacijas su kaimyninėmis valstybėmis, kelia labai rimtų įtarimų, kad Lietuvoje, bandant prisidengti tariamos energetinės nepriklausomybės lozungu, gimdoma nauja, panaši į „Williams" afera. Tik ši gali būti daug kartų didesnė ir turėti nepataisomų pasekmių valstybei.
Šiandien Vyriausybė nei visuomenei, nei Seimo nariams nesugeba paaiškinti esminių dalykų dėl naujos atominės elektrinės statybų, kaip, beje, nepateikia ir ekonomiškai pagrįstų bei įvairius galimus scenarijus apimančių paaiškinimų dėl vien Lietuvai rengiamo suskystintų dujų terminalo statybos bei dujų ūkio pertvarkos.
Nei Premjeras A. Kubilius, nei energetikos ministras A. Sekmokas negali pasakyti, o gal nenori, kokiomis sąlygomis kviečiami investuotojai naujo atominės elektrinės bloko statybai. Kokie bus strateginių investuotojų įsipareigojimai ir kokių įsipareigojimų jiems turės Lietuvos valstybė: ar mes pasirengę užstatyti visą Lietuvos energetikos ūkį, o gal visą Lietuvos valstybę, ar ką nors kita.
Gal mes privalėsime įsipareigoti pirkti elektros energiją griežtai nustatyta kaina ilgus dešimtmečius tam, kad strateginis investuotojas atsiimtų jo įdėtus pinigus, o gal visą elektros energiją mes būsime priversti atiduoti kaimyninėms valstybėms, gi Lietuvoje pasilikti tik branduolinio kuro atliekas?
Yra ir daugiau klausimų, į kuriuos atsakymus visuomenė norėtų ir privalėtų žinoti jau šiandien. Tačiau vietoje to tarsi užkeikimai kartojama, kad viskas bus skaidru ir gerai, kad „šventas” tikslas – energetinė nepriklausomybė ‑ yra svarbiausia.
Tokie užkeikimai, bent jau manęs, neįtikina.
Prisiminus konservatorių karštas kalbas, parduodant, o tiksliau atiduodant ir dar primokant, Mažeikių naftą amerikiečiams, apie tai, kad „Ivano prie vamzdžio tikrai neprileisime” ir matant rezultatą, kai tie patys amerikiečiai Mažeikių naftą pelningai pardavė rusams, įtarimų, jog ir dabar A. Kubilius bando pakartoti kažką panašaus, kyla labai daug.
Šiuo metu tikrai negalima atmesti prielaidų, kad prisidengiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės lozungu, iš tiesų siekiama priešingo tikslo – palaidoti Lietuvos nepriklausomybę ir jos valstybingumą, paverčiant Lietuvą jai nenaudingo ekonominio ar politinio sandorio įkaite visam laikui.
