|
|
|
Kas ir ką dar žino Lietuvoje? |
Atsakymas į tokį klausimą lyg ir aiškus. Valdžia turi žinoti viską arba beveik viską, nes valdžia ir yra tam, kad viską žinotų, kas vyksta mūsų valstybėje ir, žinodama viską, kurtų sąlygas visų mūsų gyvenimo gerėjimui.
Logiškai galvojant, kuo žmogus arčiau valdžios ir kuo ta valdžia didesnė, tuo geriau informuotas jis turėtų būti, nes kaip kitaip galima valdyti valstybę, kaip kitaip galima turėti įtakos šalyje vykstantiems procesams ir juos kontroliuoti.
Lietuvoje viskas kitaip. Kaip visada galima tik bejėgiškai skėsčioti rankomis. Kuo žmogus arčiau valdžios, tuo mažiau jis žino ar atsimena.
Grįžta prezidentas iš ilgalaikės komandiruotės ir nieko nebežino. Nebežino, kaip Vyriausybė ruošiasi dalyti Europos Sąjungos fondų lėšas, tik džiaugiasi, kad Finansų ministerija dar palikusi, tarsi ir patarėjų Lietuvoje nebebūtų likę ar nebeegzistuotų modernios ryšio priemonės. O gal prezidentui ir nepriklauso nieko žinoti?
Nebežino prezidentas ir to, kad užstatytas jo gyvenamasis namas, kad paimtas kreditas ir kad jaunieji patarėjai to paties prezidento panosėje įsigijo „negyvenamas patalpas-viešbutukus“, labai primenančius prabangius kotedžus, pastatytus už tuos pačius užstatytojo prezidentinio namo gautus pinigus. Kotedžus, pastatytus ne kur nors, o prestižinėje vyriausybinių namų teritorijoje.
Ne ką daugiau žino ir kiti esami ar buvę Lietuvos valstybės vyrai. Gintaras Petrikas, sėdėdamas Amerikos kalėjime, žino kur kas daugiau nei mūsų valstybę ar jos finansus šiandien valdantys ar neseniai valdę vyrai. Na, neatsimena tie vyrai nieko, nors tu ką, o G. Petrikas teigia ir įrodymų turįs.
Nebežino buvusi apskrities viršininkė, kiek kainavo jos namas prestižinėje Klaipėdos vietoje ir kas išdavė leidimus užtverti gatves, vedančias prie jūros, nieko nebežino valdininkai, sudėję antspaudus ant planų, įteisinusių nelegalias statybas valstybinių draustinių teritorijose ir t.t.
Gal ir nekeista, kad daug kas ir daug ko nebežino, neatsimena ar nebenori žinoti. Gal ir galima suprasti, ko, kas ir kodėl nebežino ar bando slėpti, tačiau niekaip negalima suvokti, kodėl mes visi negalime ir nereikalaujame sužinoti to, ką žinoti mes turime teisę.
Mes turime teisę žinoti, kaip valdininkai išleidžia mūsų pinigus. Juokingai atrodo, kai aukščiausio lygio vidaus reikalų ministerijos valdininkas aiškina, kad, saugodamas valstybinę paslaptį, jis negali paaiškinti, kodėl ir kaip išleidžiami milijonai ministerijoje, kodėl ir kokiais principais bei argumentais remiantis dalijami milijoniniai užsakymai.
Mes turime teisę žinoti, kam, kokiais tikslais Vyriausybėje kuriama nauja „aštuonių“ Vyriausybė ir kokius įgaliojimus bei kas jiems suteikė.
Mes privalome žinoti, kas ir už kiek pardavė mūsų visų turtą EBSW koncerno vyrukams.
Manau, kad pajuokavimų apie tariamus anekdotus ar nesąmones čia yra aiškiai per mažai. Per mažai todėl, kad mūsų visų turtas iš tiesų buvo išvogtas – ir ne kartą. Per mažai todėl, kad už visuotiną aukščiausių valdžios vyrų nežinojimą ar atminties praradimą galop esame priversti mokėti mes visi.
Nežinau, kas ir ką šiandien žino Lietuvoje, tačiau esu tikras, kad tiems, kas nieko nežino ar nieko neatsimena, tikrai ne vieta sėdėti valdžios kėdėse ir toliau vadovauti mūsų valstybei. Toks nežinojimas ar atminties praradimas tikrai per brangiai kainavo, kainuoja ir tikrai kainuos mums visiems.
Architektas Valentinas Mazuronis
Seimo Liberalų demokratų frakcijos seniūnas.
Powered by AkoComment! |
|
