Ir kaip jis šauniai „sudirbinėja“ ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą bei visą socialdemokratų vykdytą politiką  ir kaip jis aršiai gina pensininkus, visai Lietuvai prisiekinėdamas, be jų pensijų neatlyšti.

Tokio principingo ir nuoseklaus kovotojo prieš  dabartinės valdžios savivalę bei  jos nesiskaitymą su paprastais Lietuvos piliečiais mes seniai  ir su didžiule viltimi laukėme.

Ir ėmėsi valdžios kaltintojo  vaidmens ne koks nors naujasis Tautos gelbėtojas ar kitokio plauko populistas, o tikrasis valstybininkas, nuoseklus esminių vertybių gynėjas, solidusis politikas bei sistemos numylėtinis – Andrius Kubilius su visa konservatorių partija.

Čia jau kažkas naujo.

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Būtų nuostabu, jeigu nežinotum, kad būtent Andrius Kubilius su konservatorių partija buvo, aš manau , kad ir dabar yra, pagrindinis ir neatsiejamas tos pačios Gedimino Kirkilo vyriausybės bei valdančios daugumos , kurią jis pats neva taip aršiai „taršo“ ramstis ir neatskiriama sudėtinė dalis.

Būtų šaunu, jeigu suprastum, kodėl visą 2K politinio projekto laiką, kai konservatoriai su socialdemokratais dalinosi postus, kurių  beje neatsisakė ir dabar, bei įtaką valdančioje daugumoje, Andrius Kubilius nei neužsiminė apie pensijų grąžinimą pensininkams ir visiškai nieko nepadarė, kad jos būtų pradėtos grąžinti realiai, nors galimybes turėjo didžiules.

Būtų džiugu, jeigu nežinotum, kaip aršiai tas pats Andrius Kubilius bei konservatorių partija gynė KGB rezervistus A. Valionį bei A. Pocių ir visiškai nebepuola jų dabar, nors Rasa Juknevičienė ir atsiprašė už neva padarytą klaidą.

Net ir Albino Januškos buvimas premjero  Gedimino Kirkilo pagrindiniu patarėju, Andriui Kubiliui bei jo partijai nebuvo ir nėra priežastis nutraukti jau vėl nebeviešus, tačiau nei kiek ne mažiau aistringus tarpusavio santykius su socialdemokratais ir jų lyderiu Gediminu Kirkilu.
 

Gal kiek sunkoka prie žmonių vaizduoti  tarsi oponuojančius bičiuliams socialdemokratams, bet juk ne pirmą kartą tenka prisimetinėti, kalbėti viena, o daryti visai kita.

Jeigu ir gina ką nors Andrius Kubilius nuoširdžiai, tai  gina nepasiteisinusią ir bankrutavusią savo paties  ir savo partijos pastarojo meto politiką, politinį projektą 2K. Politiką, kurios esminis bruožas yra dvigubi standartai, bet koks vertybinių principų atsisakymas bei ignoravimas  vardan vienintelio tikslo – turėti valdžią bet kokiomis priemonėmis arba trintis kuo galima arčiau jos, kad ir socialdemokratų pašonėje.
 

Gina Andrius Kubilius politiką kurios esmė yra kuo daugiau purvo pilti ant kitų, kad pats atrodytum baltesnis, kuo garsiau šaukti bei kaltinti aplinkinius, kad lengviau būtų galima paslėpti savo išdavystes ir niekšybes.

Iki sekančių Seimo rinkimų dar šiek tiek daugiau nei metai laiko. Daugelis politikų per tą laiką  dar pakeis savo kailį ar atsibus ir ims rūpintis Lietuvos piliečiais ar valstybės interesais.

Andrius Kubilius ir jo vadovaujama partija ,atrodo, pirmauja šiose politinių chameleonų varžytuvėse. Varžytuvėse, kuriose akimirksniu užmirštama tai, kas buvo daroma paskutinius metus ir daroma bei šaukiama  visai kas kita. Svarbu, kad atrodytų ir skambėtų gardžiai, bent iki rinkimų.

Visai nebeaišku darosi, kas gi  yra tikrieji Lietuvos politiniai populistai ar naujieji, senieji, o gal konservatyvieji  Tautos gelbėtojai.

Nors, gal kaip tik viskas senai ir labai aišku?

Ir vėl šaukia puodas, kad katilas juodas.

Valentinas Mazuronis yra frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ Seime seniūnas