|
Kai žmonės, nesulaukę teisėsaugos veiksmų, patys imasi vykdyti teisingumą, tai yra ribinis ženklas, kad teisėsauga piktybiškai neatlieka savo funkcijų. Jeigu pagal nukentėjusios mergaitės tėvo pareiškimą policijoj ar prokuratūroj būtų laiku priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, šitos tragedijos šiandien turbūt nebūtų. Tačiau pareiškime figūravo teisėjo pavardė, ir to užteko, kad tyrimas būtų pradėtas vilkinti.
Numarinti tyrimą ar "ištempti" bylą iki senaties, kai įtarimai krenta ant įtakingų, aukštą padėtį užimančių asmenų - tai mūsų teisėsaugos kasdienybė. Vienas akivaizdžiausių pastarojo meto pavyzdžių - sėkmingai baigiama marinti "Alitos" privatizavimo byla, kurioje netrukus bus pritaikyta senatis. Ir nors pastaroji byla ir tai, kas nutiko Kaune, lyg ir neturi nieko bendra, abu šiuos atvejus sieja tas pats teisėsaugos piktnaudžiavimas savo galiomis. Be to, ir vakar Kaune, ir privatizuojant "Alitą" aidėjo šuviai, tik tuomet buvo nušautas ne teisėjas, o, matyt, per daug žinantis tų įvykių dalyvis.
Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė vakar akivaizdžiai paskubėjo su savo pareiškimu, kad dabar teisėjai jausis nesaugūs. Nesaugūs kame - teisingumo vykdyme ar tokiuose veiksmuose, kurie mūsų piliečius stumia į tokią juodą neviltį, kad net pradedama griebtis ginklo?
Jau dvylika metų panevėžiečiai Birutė ir Zenonas Laureckai nenuilstamai kovoja, kad būtų išaiškintas jų sūnaus Deivido žudikas. Devyniolikmetis jaunuolis buvo nudurtas mokykloje per paskutinio skambučio švente bendraamžių akivaizdoje, tačiau to, kas padarė ši žiaurų nusikaltimą, teisėsauga ligi šiol taip ir nesurado, o Deivido tėvas, su savo nufilmuotais to įvykio liudininkų parodymais jau perėjęs visus įmanomus kelius, valstybės institucijoms ir pareigūnams tapo lyg rakštis.
Ligi kokios padėties mes priėjome, kad mūsų piliečiai, nebesulaukdami pagalbos iš teisėsaugos, jau patys pradeda rinkti įrodymus? Juk būtent nuo šios priverstinės saviveiklos - tik vienas žingsnis ligi savojo nuosprendžio priėmimo ir jo įvykdymo. Pagaliau, kiek metų Kauno policininkams ir prokurorams dar reikėjo, kad būtų nustatyta tiesa - tvirkino mažametę mergaitę tėvo pareiškime nurodyti asmenys ar netvirkino? Taigi ten kalbama apie penkiametį vaikutį ir apie tokius veiksmus su juo, nuo kurių, vien tik pasikalusius, šiaušiasi plaukai.
Kažkada visą Lietuvą pribloškė šio paties miesto prokurorų veiksmai identifikuojant nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus kūną. Nors tai bylojo, kad jų stulbinantis neatidumas galėjo būti tyčinė nusikalstama veika, niekas už tai taip ir nebuvo patrauktas atsakomybėn.
Teisingumas uzurpuotas suinteresuotų asmenų, kurie dar ikiteisminėj stadijoj šališkai sprendžia, kokiam tyrimui duoti eigą, o kokiam - ne. Su tuo susidūręs, eilinis žmogus pasijunta bejėgis, nes, norint apskųsti ydingą sprendimą teismui, tam reikia turėti ne tik ryžto bei laiko, bet ir pinigų. O tas, kas tam vis dėlto ryžtasi, įsivelia į teisminį maratoną, kurį jis retai baigia nugalėtoju - jau vien todėl, kad, apskųsdamas vieną sistemos dalį kitai, jis neišvengiamai meta iššūkį.
Eilinis pilietis Lietuvoje teisingumo sulaukia tik tuomet, kai pats nusižengia - kaip tas kaimo žmogelis, kuris savo nelaimei išgėręs užsirūkė svetimoj šieno kupetoj ir ją supleškino. Už tai jis gavo metus kalėjimo ir po nuosprendžio paskelbimo buvo suimtas teismo salėje. Bet tai jūs turbūt ir patys matėte neseniai transliuotoje žinių laidoje.
Tokia padėtis, kai įstatymas verčiamas tarnauti galingai mažumai, kai baudžiami tik tie, kurie neužima jokios padėties ir neįstengia išvengti atsakomybės, pakerta patį svarbiausią principą, be kurio neįmanoma pilnavertė valstybė - tikėjimą teisingumu. Mes į šia dieną ilgai ir nuosekliai ėjome .
Apsimesti, kad šūviai Kaune - tik atsitiktinis incidentas, nervingoje šiandieninėje situacijoje tikrai nebūtų toleriagiška ir išmintinga.
Powered by AkoComment! |
